Mano mergytė išmoko sėdėti! Vakar pirmą kartą pamačiau, kaip ji gražiai ir tvirtai sėdėdama žaidžia su savo žaisliukais :) Laimingi ir mes ir ji – juk daug smagiau į pasaulį žiūrėti sėdint! Dar vienas mūsų „brandumo“ įrodymas – jau kelias savaites nebenaudojame čiulptuko. Ir mums kuo puikiausiai sekasi! Kai Gretulė ko pyksta, jau galima ją pralinksminti, nušnekinti, arba tiesiog atspėti ko ji nori :) 
Laurynas praeitą savaitę buvo gan rimtai apsirgęs... Visą savaitę nėjom į darželį, tad su nerimu laukiu rytojaus – kažin, kaip jam seksis, ar vėl verks paliekamas, ar jau apsipras... Sunku, kai Vyčius grįžta ir pasakoja, kaip vaikas klykia ant viso darželio – „Tėveli, nepalik!!!“... Guodžia tik tai, kad kai jį pasiimi, neatrodo, kad jam būtų buvę blogai, o linksmai pasakoja ką veikęs ir pan... Gal tas verkimas yra visiškai natūralus vaiko liūdesys ir nenoras išsiskirti su tėvais? Pamenu aš (turbūt iki pat paauglystės!) verkdavau, kai tėvai palikdavo mane kaime... Ir ne dėl to, kad man ten būtų buvę blogai – man tiesiog būdavo be galo liūdna, kad jie išvažiuoja...
Na, o didieji ožiukai ir „nenoriu“ atrodo laikinai bus paskelbę paliaubas... Tiesa, kartais užpuola, bet nebe tokiu ištisiniu puolimu kaip prieš porą savaičių... Gal kažkaip išmokom su jais tartis. Bent jau kol kas ;) Tačiau, kad tėveliai per daug nesidžiaugtų ir nesugalvotų atsipūsti, Gretulė irgi jau pradeda demonstruoti charakterį – jei jau užsimanė kažko, ir tai buvo iš jos atimta (žurnalas, servetėlių pakelis ar pan. nevaikiški dalykai), tai jau taip nusivylimą parodo, kad tėveliai laikykitės!!! Smagu ir keista žiūrėti, kaip greitai ji auga, ir kaip greitai elementarius valgymo ir miego poreikius keičia vis didėjantys ir įvairėjantys norai. 
