Vakar Laurynas dar kartą įrodė, kad jis jau ne šiaip sau kūdikis, o tikras vaikas... maloniai nustebino, pasakęs, kad nori šuniuko :) Štai ir sulaukėm, pamaniau… Na, o paskui dar ir pelytės, ir meškiuko… O dar labai juokingai žiūrėjom knygutę apie spalvas ir jis manęs vis klausinėjo, kokia kur spalva. Kai man pavykdavo (!) atsakyti, sulaukdavau įvertinimo“teisingai“ ir taip žingsniuodavome į kitą puslapį.
Na, dabar apie šiek tiek sudėtingesnius dalykėlius, pavyzdžiui apie uolos tvirtumo žodį NENORIU. Į šias septynias raides sudūžta visi racionalūs paaiškinimai ir prašymai. Ir kaip gi galima kovoti prieš šį iš sielos gelmių kylantį pareiškimą? Štai kad ir šiandien, po didelių pykčių ilgai kalbėjomės apie NENORĄ eiti į darželį... (Taip, pirmoji euforija dėl darželio jau išgaravo!..) Mažylis kantriai klausėsi apie tai, kaip jo tėveliui į darbą irgi nesinori, kad toks jau tas gyvenimas, kad ne visada yra kaip nori, kad kartais reikia... Laurynas palinksėjo galva, bet pridūrė – „aš NENORIU į darželį“. Galite įsivaizduoti kaip pasijuto gyvenimo tiesų aiškintoja mama... Žodelis KODĖL man pasirodė toks mielas ir vietoje!... Na, bet galiausiai Laurynas visai džiaugsmingai (neklauskit kaip ir kodėl, nes nežinau) iškulniavo su tėveliu į savo „darbus“, atidėjęs NENORIU dilemą kitam karteliui... Ruoškitės, tėveliai!!!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą