Nors dar regis taip neseniai pati vaidinau snieguolę ir nekantraudama šaukiau „Seni šalti!, šiais metasi jau sėdėjau tarp tėvelių ir stebėjau savo sūnaus pasirodymą. Laurynas vaidino vilką. Puikiai dainavo, šoko ir netgi pasakė eilėraštį, o jį pasakęs prispaudė prie krūtinės ranką ir nusilenkė...
Turbūt tiesiog neįmanoma apsakyti tuomet užplūdusių jausmų.
Turbūt tiesiog neįmanoma apsakyti tuomet užplūdusių jausmų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą