Turbūt čia daugiau ne apie vaikus, o apie tėvystę... Apie tuos momentus, kai supranti, ką reiškia ta pikta frazė „nieko, ir jie kada nors turės vaikų“... Apie tą jausmą, kai vien nuo minties lyg replėm kas suspaudžia gerklę ir nesuvaldomom pupom pasipila ašaros.
Užteko paprasto Lauryno pasisiūlymo padeklamuot išmoktą eilėraščio posmą darželio išleistuvėms. Kažką apie gerves ir tai, kaip vaikai užaugo... Ir tarsi peiliu kas į širdį. Ir jau kelinta diena atsigaut negaliu, nes tarsi tik tuo momentu suvokiau, ką tai reiškia...
Jau. Darželis jau baigėsi, prasidės mokykla. Puiku - šikpuodžių, ožių ir ašarų etapas baigtas. Turėčiau džiaugtis. Bet taip sunku, kad klykti noris. Kas tai per jausmas? Įtariu, išties, įtariu širdies gilumoj, iš kur tas graudulys ir oro trūkumas. Betgi net sau sunku tai pripažint. Ir dar sunkiau suvokt, kiek tokių akimirkų dar laukia. Ir kad jos bus greičiau, nei norėtųsi patirt, greičiau nei spėsi pasiruošt. Jei tam pasiruošt apskritai įmanoma.
Vaikai auga. Kaip gi suspėt augti su jais?
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą