Paaiškinimas

Ko gero, reiktų paaiškinti tą milžinišką tarpą tarp įrašų... kone metai praėjo. Ir ne iš tinginio ar per didelio užimtumo, nors per tuos metus tikrai sočiai buvo ir vieno ir kito. Tikrai ne.

Tiesiog nusprendžiau, Laurynui pradėjus lankyti mokyklą, neberašyti apie jo nuotykius, gerus ir blogus, pasisekimus ir nuklydimus... Bent jau nerašyti to internete. Nes gi jau skaito ir Laurynas, ir jo draugai, bendraklasiai, komandos draugai... Kuriam vaikui būtų smagu, kad jo draugai skaitytų internete, ką jo mama rašo? Žinoma, tai tik maža teorinė galimybė, tačiau vardan vaiko noriu eliminuoti ir ją. Taigi, nuo šiol apie Lauryną intymių detalių nebebus.

Trumpai glaustai - mano pirmagimis jau pirmokas, lanko futbolą, be galo mėgsta skaityti ir yra labai rūpestingas sūnus.

Greta - su charakteriu bet jautri darželinukė. Labai gražiai piešia, labai gražiai dainuoja. Lanko dainavimo būrelį.

Gera man su jais. Nes aš juos irgi labai myliu.

Labai tave myliu

Va taip, vos ne kasdien, Greta prieina ir pasako - aš tave myliu. Ir šįvakar, atsigulus į lovą, po labanakt, pasakė "Aš labai tave myliu, mamyte".

Žinau, kad reikia džiaugtis tuo, ką turi dabar. Be galo džiaugiuosi girdėdama tokius žodžius iš savo dukrelės.

Apie tuos momentus

Turbūt čia daugiau ne apie vaikus, o apie tėvystę... Apie tuos momentus, kai supranti, ką reiškia ta pikta frazė „nieko, ir jie kada nors turės vaikų“... Apie tą jausmą, kai vien nuo minties lyg replėm kas suspaudžia gerklę ir nesuvaldomom pupom pasipila ašaros.

Užteko paprasto Lauryno pasisiūlymo padeklamuot išmoktą eilėraščio posmą darželio išleistuvėms. Kažką apie gerves ir tai, kaip vaikai užaugo... Ir tarsi peiliu kas į širdį. Ir jau kelinta diena atsigaut negaliu, nes tarsi tik tuo momentu suvokiau, ką tai reiškia...

Jau. Darželis jau baigėsi, prasidės mokykla. Puiku - šikpuodžių, ožių ir ašarų etapas baigtas. Turėčiau džiaugtis. Bet taip sunku, kad klykti noris. Kas tai per jausmas? Įtariu, išties, įtariu širdies gilumoj, iš kur tas graudulys ir oro trūkumas. Betgi net sau sunku tai pripažint. Ir dar sunkiau suvokt, kiek tokių akimirkų dar laukia. Ir kad jos bus greičiau, nei norėtųsi patirt, greičiau nei spėsi pasiruošt. Jei tam pasiruošt apskritai įmanoma.

Vaikai auga. Kaip gi suspėt augti su jais?

Masažas

Kai pastebi, kad Mamytė ar Tėvelis pavargę, Greta mėgsta nieko nesakius prieiti ir pradėti maigyt pečius. Ramiai, rimtai, su atsidavimu. Ir nesiliauja, kol nepasakai, kad gana, dėkui. Ir patikėkit, labiau atpalaiduojančio, raminančio ir sielą paguodžiančio masažo tiesiog nėra.

Tušinukas

Iš tikrųjų, tai tik mums tušinukas. O Gretai - paišinukas arba rašinukas. Priklausomai nuo to, kas su juo daroma. Kai reikia išrašyti kokį gydytojos receptą - tuomet rašinukas, kai reikia ką nors nupiešti - tuomet paišinukas. Ir pamėginkit įrodyti, kad turėtų būti kitaip.

Mano lėlė

Turim naują personažą savo šeimoje. Vadinasi jis "mano lėlė". Greta nepaliauja pasakoti, kas jos lėlei nutiko, ir ką ji padarė. Dažniausiai, tiesa, ta lėlė būna kažką padarius. Tai neklauso, tai išpurvina, tai susimuša, tai nemiega... Pasakojimai gimsta šviesos greičiu, čia pat, besikalbant. Bandėm suvesti lėlės nuotykius su realiais įvykiais, tačiau pasirodo, tokie ryšiai visiškai nebūtini. Jei lėlė sudaužė puodelį, tai visiškai nereiškia, kad pati Greta yra kada nors jį sudaužius. Ne, tiesiog šiaip... Yra apie ką pakalbėti nutaisius labai protingą ir susirūpinusią veido miną... "o žinok mano lėlė šiandien..." Taip ir pasikalbam, kaip moteris su moterim, apie kitų keliamas mums problemas.

Šeši

Prieš šešis metus, gruodžio šeštą dieną, vargais negalais mano mažylis (nors, tiesą sakant, jau tada jis buvo dičkis) išsikrapštė man iš pilvuko...

O dabar jau toks didelis vaikas. Žiūriu ir nesitiki. Jausmas kaip karuselėje, kai, regis, sėdi vietoje, o aplink tave pašėlusiai sukas pasaulis ir Laikas... toks gyvenimas.

O mano sūnus jau šešiametis. Jau savarankiškai mąsto, jaučia, kuria... Jau tampa žmogum su dideliu vidiniu pasauliu, į kurį džiaugiesi, būdamas pakviestas... Ir kaip jaudina, kai (taip keistai) visą šią gimtadieninę savaitę mano didelis sūnus, vis ateina prie manęs ir prisiglaudžia arba apsikabina... Tarsi grįžtume į tą, regis, dar vakar buvusią artumo būseną prieš jo gimimą. Su gimtadieniu, sūnau. Su dar vienu žingsneliu į prasmingą tavo augimą...

Kvapai

Šiaip, tiesiog dievinu, kai grįžta vaikai iš darželio, ir pirmi žodžiai iš Gretos lūpų būna: "fui, kas čia taip smirdi..."

Na, o atsakymas elementarus:
"-Vakarienė, brangute, vakarienė. Mamytė valgyt daro..."

Šeimos planavimas

Šiandien, mums bevakarieniaujant kavinėje, Gretos dėmesį patraukė netoliese įsitaisęs maždaug metukų (ar mažesnis) bambyzas. Ir tada prasidėjo pokalbis apie leliukus. Greta pasakė, kad norėtų leliuko, o Laurynas pasakė, kad ne dabar. Leliuką mes galim turėti tada, kai Greta bus tokia, kaip jis dabar. Penkerių, ne, geriau - šešerių metų. Iš pradžių Laurynas net nenorėjo sakyti, kodėl taip... Paskui, vis dėlto, išsitarė, visa tai tam - kad MUMS BŪTŲ LENGVIAU...