Kalėdų siurprizai

Po Kalėdų šventės darželyje, Laurynas buvo šventai įsitiknęs, kad dovanų šventinį rytą sulauks tik jo sesė. Kaip gi sužibo jo akys, kai jis pamatė po eglute dvi dovanas! Atrodo šįmet Laurynas tikrai buvo geras... O gal tai avansu? ;)

2 vilkai ir daug kiškučių

Nors dar regis taip neseniai pati vaidinau snieguolę ir nekantraudama šaukiau „Seni šalti!, šiais metasi jau sėdėjau tarp tėvelių ir stebėjau savo sūnaus pasirodymą. Laurynas vaidino vilką. Puikiai dainavo, šoko ir netgi pasakė eilėraštį, o jį pasakęs prispaudė prie krūtinės ranką ir nusilenkė...

Turbūt tiesiog neįmanoma apsakyti tuomet užplūdusių jausmų.

4-asis išsvajotasis

Pagaliau. Tiek ilgai lauktas, jis atėjo. Ketvirtasis Lauryno gimtadienis. Kaip bebūtų keista, gimtadieniui priartėjus Laurynas pradėjo tarti raidę R. Tiesa ne visada. Bet žodyje „keturi“ - būtinai!

... tikrasis gimtadienis...
... didysis gimtadienis...
... keturi!!!

Namai namučiai

Ilgai laukto 4-ojo Lauryno gimtadieno proga, tėveliai (įskaitant į krikšto tėvelį Marių :)) pagaliau įrengė vaikučiams kambarį!

Tiek daug vargę, negalim nepasigirti įdėtu darbu ir nepasidžiaugti pasiektais rezultatais, taigi:


Foto - 1. Vyrai ruošia medžiagas namelio statybai.

Foto -2. Pagaliau į namus įžengia spalvos!

Foto-3. Euforija ant ką tik patiesto kilimo...

Foto - 4. Va koks tas mūsų namelis!

Foto -5. Baigta! Tėveliai gali eit sau. Vaikučiai eina siaust!

Pavyzdys

Vakar, kai tėvėlis išėjo (ech - eilinį kartą) parūkyti, Laurynas vėl manęs paklausė, ar tėvelis serga, kad negali mesti rūkyti... Paaiškinau, kad taip - vieną kartą pradėjus, tampa labai sunku mesti, net jei tai kenkia sveikatai ir gali nuo to susirgti, ir kad dėl to mamytė niekad nė nebandė rūkyt... Ir tada Laurynas pasakė, kad kai jis užaugs ir bus didelis, jis irgi nerūkys, kaip ir mamytė, ir sesė nerūkys, ir kai tėvelis pamatys, kad mes visi nerūkom, jis irgi nustos rūkyti...

... juk iš tiesų iš savo vaikų galim daug ko išmokti...

Svetimas

Nusikirpo tėvelis savaitgalį plaukus. Nusiskuto savaitės senumo barzdą... Ir dukrelė jį atsisakė pripažinti. Kai Tėvelis grįžo iš kirpyklos, Greta sustojo koridoriuj ir užsidengė rankytėmis akis. Kai Tėvelis pabandė pakalbinti, paimti ant rankų, mažulė patempė lūpą ir vos nepradėjo raudoti... Ir taip visą dieną. Tik pamato atjaunėjusį Tėvelį, iš karto nusimena ir nusisuka. Net prie stalo valgyt negalėjo, kol jis nepasislėpė - sėdi rankom akis užsidengus... Dvi dienas pratinomės prie naujo Tėvelio... Nors Mamytei jis pasirodė netgi labai gražus ;)

Gynėjas

Virtuvėje Greta lindo prie šiukšlių. Aš jai griežtai neleidau. Tada ji pasuko prie karštos viryklės. Irgi neleidau. Mažoji susinervino ir paleido dūdas. Laurynas neapsikentė, pradėjo guosti sesę, o man pasakė: "Aš jums neleisiu skriausti mano sesutės". Man teko argumentuotai paaiškinti, kad mano draudimai, tik pačios sesutės labui.... Bet perspėjimą supratau :)

Tėveli!

Grįžom iš fantastiškos kelionės po Latviją. Atsiminimų kalnai, įspūdžių dar daugiau... Vaikučiai kelionėje irgi elgėsi pakenčiamai gerai. Greta, pavyzdžiui, keliui trumpinti susigalvojo tokį žaidimą:
Kadangi ji sėdi už tėvelio (taip jau pritaisyta jos kėdė), ji sušunka "Tėveli!" Tėvelis žinoma atsiliepia - "Ką?" Tada Greta prapliumpa juoku ir kartoja viska iš naujo. Nesuskaičiuojamą galybę kartų. Buvo smagu :) Tik tėvelis truputuką pavargo...

Panašumai 3

Ta proga, kad darome vaikams kelioninius pasus, turime pora labai vienodų nuotraukyčių. Ką gi, paieškokime panašumų ir čia :)

Panašumai 2

Kai gimė Laurynas, nekilo jokių abejonių - į mamytę jis nepanašus nei kiek. Gal tik ausų galiukai kaip mano buvo... Na ir pirštai, galbūt. Prieš antrąjį vaikelį juokavau, kad dabar mažylis tikrai bus į mane panašus... Na, ir nelabai man išdegė mano sumanymas. Gretulė ir vėlgi panašesnė į tėvelį... Tik akys mano. Ir ausys. Visos.

Taip susidūrus su tikrove nenuliūdau labai. Niekada nemaniau, kad esu top modelis, ir neverksiu labai dėl savo išvaizdos genų „nutekėjimo‘. Užtat kaip smagu stebėti, kai vaikai elgiasi panašiai (bent jau mano tėvų pasakojimu) kaip kažkada elgdavaus aš. Pavyzdžiui, vaikučių meilė akmenėliams. Greta nepraeina nei pro vieną takelį, nepačiupinėjusi iš ko jis padarytas. Nors gal taip elgiasi visi metinukai?

Kad būtų įdomiau, įdedu nuotraukytę, kurioje man vieneri metukai. Ar rasite nors vieną panašumą?..

Panašumai

Laurynas vis sparčiau savo kalba ir mąstymu virsta sąmoningu žmogučiu, ir tai kasdieniniame mūsų gyvenime pasireiškia tokiais įdomiais epizodais, kaip panašumų pastebėjimas tarp visiškai nesusijusių žmonių. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti kai Laurynas, pamatęs per TV dainininką E.Sipavičių pareiškė, kad jis panašus į senelį... Radau internete Sipavičiaus nuotrauką. Galgi iš tikro panašūs?

Alio

Kaip ir daugeliui vaikų, Gretutei telefonas yra geidžiamiausias žaisliukas. Čiumpa jį (ar bet kokį panašų daiktą), glaudžia prie ausies ir sako „alio!“. Bet kas įdomiausia, kad jai patinka tik atsiliepinėti, o kalbėti ji patiki tėveliams – prispaudžia Tėveliui ar Mamytei prie ausies ir laiko - pabandyk tik nekalbėt!

…Gal gi čia koks sekretorės talentas prasimuša?... Alio, tuoj sujungsiu! :)

P.S. Nors kita vertus, greičiausiai viskas priklauso nuo pašnekovo, nes kartais net labai ilgai mažulė sėdi ir kažką kalba, kalba su nematomaisiais draugais…. :)

Ach...

Vakar grįžo iš darželio mano vyrai nelaimingi. Tėvelis nelaimingas, nes Laurynas pusę kelio namo verkė, o Laurynas nelaimingas, nes nenorėjo išeiti iš darželio. Kodėl gi? Pasirodo, Laurynas norėjo likti su Aiste! O Tėvelis į ūsą šypsosi – darželio auklėtoja (ji gi ir Aistės mama) jau seniai vadina Lauryną ženteliu, nes namuose Aistė tik apie jį ir tekalba. :) Ką gi, jei tai pirmoji meilė, tai bent jau tikrai abipusė!

O kodėl?

Vis dėlto, koks tai sunkus klausimas. Dažnai, atrodo, suaugęs, gyvenimo pažinęs žmogus visiškai sutrinki prieš paprastą vaikišką „kodėl“. Vakar mudu su tėveliu ilgai prakaitavome, kai teko paaiškinti Laurynui, kodėl negerai yra žaisti vaikams su tikrais pinigais. Na iš tikrųjų – kodėl? Nežinau ar sugebėjome vaikui atsakyti į tą klausimą, nes pati iki šiol negaliu suformuluoti atsakymo, bet situacija išsisprendė, kai Laurynas pasakė, kad pasidės į kišenę, kad nieks nematytų Tomo jam duotus 5 centus, ir, kad sutarėm, jog nuo šiol vaikai žais tik su netikrais pinigais... Bet vis dėlto –kodėl?

Ne

Na, pagaliau užsiauginau sau pašnekovę, moteriškam plepumui patenkinti :) Mažoji Gretulė stulbinamai greitai mokosi kalbėti. Gal tai brolio įtaka sesei, kad ji geriau kalba, o gal mums – kad mes geriau suprantame vaikišką kalbą? Šiaip ar taip, tokius žodžius kaip “mamytė”, “tiatis”, “brūdis”, “bundis” ar “liunis” (visi jie reiškia Lauryną), “noriu”, “ten”, “gerti” ir pan. jau suprantam. Visgi smagiausi pokalbiai man prasideda, kai ko nors jos paklausiu, o ji į visus mano klausimus atsako “Ne, ne, ne” ir dar kartelį “ne”….Nors kai jos paklausi, ar graži Gretutė, griežtasis “ne” kažkur dingsta : )

Bajeris

Kad suaugusiems juokinga tai, ką kalba mažieji – nenuostabu. Bet kaip gi nustebau, kai šįryt Laurynas sąmoningai pajuokavo pats! O buvo taip: trepsėjo Larynas po namus su naujomis basutėmis, ir užsimanė į tualetą. Sako: „Eisiu su tapkėmis (taip jas vadina), atsisėsiu, o jos kabės kaip kokios varnos! Cha cha cha!“ – dar nusijuokė nueidamas mažasis pokštininkas.

Puošeiva

Nupirko tėvelis mamytei karolius... Gretutei karoliai labai tiko ir patiko... Ir Mamytei vėl reikia karolių!

Matytumėte kaip ji mėgsta kabintis ant kaklo visokiausius vėrinius ir karolius! Užsikabina ir džiaugias, dairosi ar kas pastebės ir pagirs...

...Atrodo teks ir man išmokti dalintis!...

Žingsniukai

Šiandien mažulė Gretulė man pateikė nerealią staigmeną :) Tiek laiko šnekinam, kalbinam vaikščioti, gaudom, džiaugiamės keliais žingsniukais nuo žmogaus prie žmogaus... O šiandien, kai sėdėjau su Laurynu vaikų kambaryje, Greta paliko savo žaisliuką koridoriuje, atistojo, ir ramiausiai atėjo pas mus! Iš džiaugsmo vos širdis iš krūtinės neišskrido :) O Laurynas pasitiko sesutę, apsikabino ir paglostė – “Šaunuolė Greta!” Sesutė mielai priėmė sveikinimus, ir nužingsniavo prie ją dominusių žaisliukų toliau :) Daug šypsenėlių šiandien mano tekste, bet tiesiog šypsena nuo mano veido nenulipa, kai apie tai prisimenu. Tad štai, “atsilikus” nuo broliuko geru mėnesiu, mano dukrytė pradėjo savarankiškai vaikščioti. :) :) :)

O vakar buvo dar viena nepaprasta diena mūsų šeimynėlės, ir ypatingai, Gretutės gyvenime. Vakar buvo Gretos Margaritos (toks šventasis vardas) krikštynos. Dukrytė gavo dar du (krikšto) tėvelius – mamytę Birutę ir tėvelį Edmundą, kurie vakar šauniai atliko (nelengvas) krikštijimo pareigas. Na, o paskui šventėm, žvakutę pūtėm, tortuką valgėm... O naktį kentėm temperatūrą... Neatlaikė dukrytės organizmas tokių didelių švenčių ir šiandien jau rimtai susirgom. Bet – tikėkimės trumpam, nes antrieji gyvenimo meteliai prasidėjo nuostabiai šiltu pavasariu, kurį jau greitai galės išbandyti ir trepsinčios Gretutės kojytės!

Valio!!!

Šiandien mūsų mažoji Gretutė užbaigė savo pirmuosius metukus! Stulbinamas augimo ir ir vystymosi varikliukas per 12 mėnesių prisuko 26 cm ūgio (pradedant 50 ir baigiant 76), ir 6,500 kg (pradedant nuo 3,060 kg gimus, ir - iki suvalgant tortą - 9,500). O kiek dar prisuko dalykų, kurių nepamatuosi ant jokių svarstyklių ir neįvertinsi jokiais skaičiais... Šie metai mums visiems buvo nuostabūs. O juk sakoma - gera pradžia, pusė darbo! To nuoširdžiai linkiu ir tau, mano mažoji dukryte! Bučkis bučkis! :)

Dainelės

Kaip Laurynas mus stulbina visokiais "breikiškais" šokiais, taip Gretulė stebina žaviu dainavimu. Be (tarkim) įprasto lia lia lia, ji kuo puikiausiai ištraukia ilgą gražų liaaaa.... :) Tad mes jau matome šeimyninio ansamblio viziją - dukrelė dainorėle, broliukas - šokėjėlis :)

Na, o kai nedainuoja, Greta čiauška kaip prisukta. Ir pastarosiomis dienomis labai mėgsta žaisdama sau kalbėti: budi budi budi budi...

Ir dar tėvelis išmokino ant savo barzdos daryti "katinėli, katinėli". O nuotraukoje, jos mėgstamas ir dažnai plojamos didelės didelės katutės!

Graužikai

Niam niam niam -

skani kojytė! :)

Karvė

Iš nugirsto tetulės Jūratės ir Lauryno pokalbio:

Jūratė: "Tu jau didelis vyras kaip pipiras".
Laurynas: "Ne".
J: "Tu didelis?"
L: "Taip".
J: "Didelis kaip kas?"
L: "Kaip karvė".

Rankytė

Kažkada rašiau apie tai, kokia švelni mūsų Greta, kaip ji mėgsta prisiglausti, ir lyginau su Laurynu, sakydama, kad jis toks nebuvo ir nėra... Tačiau vis dėlto, pasiima kiekvienas vaikas savo dalį švelnumo. Pavyzdžiui, Greta nelabai mėgsta, kai šalia jos kas guli, jai miegant nereikia duoti rankytės, ji netgi pyksta, jei migdant ją lieti. Prisiglausti gali tik ji, ir tik kai ji pati to nori :) O štai Laurynas atvirkščiai - kai jis sirgdavo būdamas mažas, visada miegodavau kartu su juo - jis taip tapdavo daug ramesnis, dar kai buvo kūdikis irgi dažnai miegodavom visi kartu... Ir dar iki šiol tenka ilgai atsikalbinėti, kai jis prieš miegą būtinai nori, kad jam duotum rankytę. Dabar pastatėm vaikų lovas šalia vieną kitos, tai Laurynas stengiasi įkišti pas sesę rankytę ir arba ją paglostyti, arba paimti jos ranką... Reikia, reikia ir šitam mano vaikučiui švelnumo. Ir kartais atrodo, kad net labiau.

Du

Nenumaldomai artėjant pirmajam mažylės gimtadieniui, ji rimtai ruošiasi pradėti vaikščioti. Štai šiandien net pora kartų savarankiškai žengė po du žingsniukus! Ir dar taip įdomiai treniruojasi: atsistoja (dažniausiai įsikibusi, bet bando ir nesilaikydama) ir tupinėja net pasišokinėdama! Na, o mes nekantriai laukiam... Ypač Laurynas, kuris jau rodo sesei, kaip reikia bėgioti, ir laukia nesulaukia kada galės pradėti lenktyniaut :)

Šššš!

Sunkoka Laurynui dar su Š, Ž ir R raidytėmis. Tiesa, prisiskaičiau, kad iki keturių metų dar tragedijos iš to daryti nereikėtų... O štai šiandien Laurynas pasakė, kad kai jis bus didelis jam bus šeši metai. Ir pasakė taip kaip reikiant - su pačia šnypštiškiausia š, kokia tik būna :) Dabar lauksim raidės Rrrr...

Drąsuolis

Buvo laikas, kai mūsų Lauryną buvo apipuolę visokios keisčiausios baimės: isteriškai bijojo kirpėjų, gydytojų, važiuoti dviračiu, eiti į kiną... Bet taip buvo seniau :) Ne per seniausiai mes išdidžiai apsikirpom pas labai gerą (nes po to dar ir saldainį davė) kirpėją, vakar vėl buvom kine, o šiandien kuo drąsiausiai apsilankėm pas dantukų gydytoją! Beje, ir apsilankymo rezultatai džiuginantys - dantukai balti baltučiai ir nė vienos skylutės!

Katinėlis

Ką gi,kartą jau rašiau apie man rodomą Gretos švelnumą, tačiau kuo toliau tuo labiau juo ji stebina ir visus aplinkinius. Mažoji širdžių pavergėja turbūt ne vieną sustingusią sielą sušildė per savo senelio jubiliejų, kai eidama visiems per rankas, karts nuo karto stipriai stipriai prisiglausdavo prie krūtinės... Kaip toks mažas šiltas katinėlis... Myliu myliu spust!.. O vakar vakare, kai žadino tėvelį, prisiglaudė ir pabučiavo į jo apžėlusį skruostą... Nepameluosiu - tėvelis tiesiog "išsilydė" :)

Aštriadantė

Nespėjo dar kaip reikiant keturi dantukai prasikalt, o Greta juos jau mikliai įgudo naudoti... Ir ne tik valgymui! Kažkaip nepaprastai greitai mažoji kovotoja perprato, kad dantys yra gera brolio puolimo priemonė. Kai tik negauna ko nori, kaip gyvačiukas mikriai įsikabina Laurynui į ranką. O jau kai ją subari, tai kelias minutes iškėlus galvą barasi: "Bar Bar Bar...". Kovojam už vietą po saule ;)

10 mėnesių!

Augom augom ir priaugom iki apvalios mėnesių sumelės - mūsų sesutei Gretutei jau 10 mėnesių. Tokio garbaus amžiaus sulaukę mes jau mokam ropoti, vaiščioti įsikibę, atiminėti maistą iš tėvelių, gerti per šiaudelį, žaisti kamuoliu "ooo-opa", baksnoti pirštu knygutę: kačiukas ir čia, ir čia, ir čia...". Mokam jau parodyt, kad kažkas labai nepatinka, ar kad kažko jokiu būdu neatiduosim :).

Tradiciškai pasisvėrėm, pasimatavom ir netgi kraujo keletą lašelių tyrimams išspaudėm. Na ir ką gi, sveriam 9,200 g., ūgis - 74 cm, o galvytės apimtis jau 46 cm... (Kol maža mergytė, matuojamės galvytės apimtį, kai paaugsim tubūt žemiau apimtis matuotis pradėsim :))

Švelnumas

Švelnumas, meilumas - išskirtinai moteriškos savybės, ar ne? Bent jau mano dukrytė, palygnti su Laurynu, tuo tikrai išsiskiria. Pamenu, būdavo, kad ir Laurynas manes iš kambario neišleisdavo, kad būtinai turėdavo matyti, tačiau Gretai šis "prisirišimo" periodas pasireiškia dar stipriau... Galbūt dėl to, kad buvau trims dienoms palikus mažuosius, kai atsiguliau į ligoninę, dar kartu nutraukiau ir maitinimą... Galbūt dabar mažulei trūksta to kontakto, tad ji stengiasi jį kompensuoti - visais būdais visom progom ieško galimybių užsiropšti man ant rankų ir apsikabinti ar tiesiog prisiglausti. Būna žaidžiam kartu su žaisliukais, tai ji pažaidžia, atropoja, apsikabina, pastovi prisiglaudus ir vėl toliau žaidžia... Keistas, šiltas, nepaprastai mielas man šis patyrimas visuotinio susvetimėjimo ir individualizmo laikais.

Jau???

Šįryt mano trimetis vyras miegus man išblaškė netikėtai pareiškęs: "Aš noriu bučiuotis su merginomis!".

Ir staiga laiko ir erdvės pojūtis manyje kažkaip persivertė...

Važiuojam!

Mūsų mažulė jau ne tik, kad ropinėja, bet vis drąsiau bando visokiais būdais vaikščioti. Jau nebestebina ėjimas įsikibus į sofą ar į sieną, bet gerokai nustebom pamatę, kaip ji įsikabina į Lauryno mašinytę ir atžygiuoja per kambarį vis atsargiai laikydama lygsvarą, kad mašinytė nenudumtų pirmyn. O iš to išsivystė smagus žaidimėlis abiems vaikams - iš pradžių sesė stumdo Lauryną, o paskui Laurynas stumdo sesę ;)

O ir šiaip pastebiu, kad kuo toliau tuo labiau vaikai randa bendrų žaidimų ir jau vis drąsiau galiu juos palikti vienus. Jei Greta netyčia užsigauna - (Laurynas būtinai primena, kad pati), ir puola guost - paglosto, papučia, apkabina...

Ilgiausių metų

Šiandien atšventėm savo mažutės šeimos mažą jubiliejų - 5 mūsų šeimynėlės gimtadienį. Uždegem penkias žvakutes ant tortuko, draugiškai užpūtėm, draugiškai pasibučiavom... O mūsų pirmagimis Laurynėlis mums užtraukė: "Ilgiausių metų ilgiausių...." Buvo NEREALU :)

Aštuoni mėnesiai

Aštuoni mėnesiai. Pasisvėrėm, pasimatavom... Taigi, Gretutė dabar sveria 8,400 kg, ūgis 71 cm, o galvos apimtis 44 cm (naudinga informacija renkantis kepurę :))