Užaugo

Na štai mano Laurynas jau didelis... Jau trečia diena kai mūsų vyras eina į darželį. O svarbiausia, kad jis grįžta iš darželio labai laimingas ir su dideliu džiaugsmu į jį iškeliauja. Bent jau kol kas...

Pirštukai

Atradome naują būdą, kaip nuraminti Gretą, kai ji pradeda zirzti – pasirodo tereikia ją nurengti, ir mergaitė laiminga sau guli ir pirštus graužia, susinervindama nebent tada, kai nepavyksta pasičiupti skaniausio piršto. Beje, apie pirštų graužimą – kažkaip, kad jau vis lyginu savo du unikalius vaikučius, Laurynas beveik nečiulpdavo pirštų, o Greta – nuolat. Užmiega įsikišusi į burną nykštį, nemiegodama graužia iš karto du ar tris... O štai vakar įsigudrino iš pradžių gerti pienuką užkandžiaudama – pageria, pačiulpia nykštį, - vėl pageria, o vakare apskritai, šalia spenelio įsikišo savo nykštį ir užsimanė taip žįsti! Ko gero jai smagiausia būtų, jei iš jos pirštuko pienelis tekėtų... Štai tokia ta mano mergytė.

Auksinės Lauryno mintys

Ateinam į svečius pas promočiutę. Ji sako:
- Sveikas gyvas!
- Aš ne gyvas. - atšauna Laurynas.

.............................................................................................................................

Mūsų Laurynas – tikras „vyturys“. Kai jis eilinį savaitgalio rytą anksti prabudo ir pradėjo mus tempti iš lovos, jam buvo paaiškinta:
- Matai, dar tamsu, reikia miegoti.
Mažylis greitai sureagavo – įjungė šviesą ir pareiškė:
- Jau šviesu!

............................................................................................................................

Jei jau Laurynas sumąstė kažką negero, gali tai pastebėti pagal neįprastą namuose tylą ir ramybę. O jeigu vis dėlto pasiryžti užkirsti jo užmačioms kelią ir sėdi šalia, jis pasako: „Gali išeiti, man nebus liūdna“.

...........................................................................................................................

Na, o Tėvelis kiekvieną rytą turi atlikti tam tikrą ritualą, kad būtų išleistas į darbą. Pradžioj jis turi duoti bučiuką Laurynui, o paskui mažkis prižiūri, kad Tėtukas nepamirštų pabučiuoti Mamytės ir Gretutės. Tik po to tėveliui yra leidžiama keliauti.

............................................................................................................................
P.S. Laukite tęsinio!..

Palyginimui

Tiesiog įdomiam palyginimui –
Laurynas 3 mėnesių (2003 03 14) svėrė 8,600 g. ir buvo 65 cm ūgio.
Greta 4 mėnesių (2005 09 02) svėrė 6,750 g. ir buvo 63 cm ūgio.

O čia pora nuotraukyčių palyginimui, kaip mano vaikai atrodė būdami trijų mėnesių.

Privilegija

Norėjau šiandien pasiskųsti, kaip sunku, kai esi prisirišus prie vaikų, ir daug ko turi atsisakyti... Na bet negaliu ;) Matyt, net juodžiausios „depresuchos“ metu liežuvis man neapsiverstų pasakyti, kad man yra blogai ar kad esu nelaiminga. Taip, užknisa sėdėjimas namuose, varo į neviltį milžiniška priklausomybė nuo (tarkim) aplinkybių ;). Bet žinau, kad niekad gyvenime nesigailėsiu nei vienos dienos, kurią dabar galiu praleisti (kaip noriu) su vaikais.

Taip, mano draugų ratas beviltiškai mažas. Taip, mano laisvalaikis – šeima, vaikai ir knygos. Taip... Bet šiandien Laurynui padėjau pasistatyti namą ir jis kažkodėl pasakė, kad aš esu „mūsų išdykėlė“ :))) Na, o Greta šiaip džiaugsmelį teikia... O vakar apskritai netikėtai sau patiems susiorganizavom nuėjimą į teatrą :). Ir nors visiškai to nelaukiau ir nesitikėjau – fantastiškai atsipalaidavau ir pasiilgau vaikų... Vakar ilgai nesinorėjo jų migdyti, nes juk taip gera būti kartu.

Štai ir galvoju, kodėl žmonės taip giliai, taip instinktyviai nori turėti vaikų? Ir kodėl aš taip nesuprantu žmonių (nuoširdžiai nesuprantu), kurie niekada nenorėtų jų turėti? O vakar būdama be vaikų pagalvojau, juk taip nuostabu yra sutikti sau artimą žmogų, tad kokia laimė yra, kai jis gal augti kartu, kai tu gali matyti, kaip jis skleidžiasi, kasdien tobulėja, ir tau belieka užgniaužus kvapą stebėti, kaip skleidžiasi jo asmenybė. Tai yra nuostabu. Buvimas tėvais – tai teisė stebėti ląstelės virtimą pilnaverčiu žmogum. Buvimas tėvu – nuostabi privilegija ;)

Draugystė

Šiandien norėčiau papasakoti apie nuostabią mano vaikų draugystę. Kažkaip kai laukiausi Gretos, ir netgi gerokai anksčiau, svarstant apie antrąjį vaikelį, visada svarstydavau apie tai, kaip jausis Laurynas, ar užteks abiems vaikams dėmesio, ar jie bus laimingi... Ir štai, vos parvykus su Gretule namo, patys didžiausi mano nerimastavimai pasirodė besą visiškai tušti – Laurynas nei sykio neiškėlė jokios pavydo scenos, nesutiko sesutės priešiškai... Ir dabar tarp vaikų vyksta ne konkurencija, o nuostabiausia vaikiška draugystė. Gretai regis nerūpi niekas kitas taip kaip jos brolis – vakar ji net springo iš juoko žiūrėdama kaip broliukas valosi dantis. Jis visada sugeba ją nuraminti ir netgi pralinksminti. O ir Laurynas, vos išgirdęs, kad nubudo sesė, tuojau pat prisistato ir puola ją šnekinti, su ja žaisti. O paskutines pora dienu vis apsikabina ir sako: „Myliu tave, sese, myliu.“. Mane tai daro nepaprastai laimingą. Ir būčiau be galo laiminga, jei juodu tokie artimi išliktų per visą savo gyvenimą.

Antrasis stebuklas

Iki pat galo nežinojom, ko laukiuosi. Kažkur širdelėj giliai jaučiau, kad gal dukrelė bus, bet visaip save tikinau, kad klystu (bijojau nusivilti). O daktarai kaip tyčia ultragarsu nieko nematė – sėdėjai pilvuke išdidžiai iškėlus galvą ir savo paslaptį slėpei. Užtai koks džiaugsmas buvo, kai gegužės 3 dieną Cezario operacijos metu anesteziologė pasake: „9,09 jums gimė mergytė“. Buvau nepaprastai laiminga... Vos gimus prinešė man tave pabučiuoti – tokią mažutę, smulkutę... Kai tik baigėsi operacija ir pamačiau Tėvelį, pirmi mano žodžiai buvo – „Ar žinai kas?“. Jis jau žinojo. Žiūrėjome vienas į kitą ir negalėjome sutramdyti šypsenų... Buvome be galo laimingi.

O tu buvai tokia rami, tokia tyli, palyginti su broliu... Žiūrėjome su tėveliu ir atsistebėti negalėjom. Ir tokia mažytė! Tik 3,060 g... (Laurynas svėrė 4,120). Ir ūgis tik 50 cm – tokia mažutė, tokia ramutė mano mergytė!

Pirmasis stebuklas

Gimei, Laurynėli, po ilgo daugiau nei 8 valandas trukusio gimdymo, po Cezario operacijos. Didelis gimei. Net daktarai stebėjosi – 58 cm ūgio – tai ne kasdien nutinka. ( o ir greta palatoje gimęs berniukas atrodė geru mėnesiu už tave mažesnis... Taip Gruodžio 6 dieną į pasaulį atėjai tu. Garsus, didelis, triukšmingas berniukas, iš pirmo žvilgsnio nepaprastai panašus į savo Tėvelį.

Dėl tavo vardo buvome apsisprendę dar prieš gimdymą, kai jau žinojome, kad laukiamemės berniuko. Įvairių galvojome, tačiau būtinai norėjome, kad tai būtų šventas vardas. Ir štai istorija, kodėl:

... Kai dar vargom vargelius ieškodami sau ir savo būsimam vaikučiui nuosavo būsto, nusižiūrėjome žavų butelį Jeruzalės mikrorajone, pro kurio langus matėsi bažnyčia, kurioje tavo tėveliai tuokėsi. Tai buvo mūsų svajonių namai... Dar prieš vestuves vaikščiodami į bažnyčią žiūrėjome į čia vykstančias statybas ir svajojome (visiškai netikėdami, kad tai gali išsipildyti) čia apsigyventi. Ir štai kai vargom su visais buto įsigijimo sunkumais, pasižadėjau Dievuliui, kad jei pavyks įsikurti mūsų svajonių bute, duosiu savo vaikeliui šventą vardą. Štai ir išsirinkom tavo vardą iš Visų šventųjų litanijos. Ir man, ir Tėveliui patiko. Blogų Laurynų nepažinojome, tad taip ir apsisprendėme.

Vaikai

Nusprendžiau šį puslapį skirti savo vaikams. Tegul čia ras vietą patys linksmiausi ir brangiausi atsiminimai, kasdieniai mūsų patiriami džiaugsmai bei vargai, nuostabios augimo akimirkos...