Iki pat galo nežinojom, ko laukiuosi. Kažkur širdelėj giliai jaučiau, kad gal dukrelė bus, bet visaip save tikinau, kad klystu (bijojau nusivilti). O daktarai kaip tyčia ultragarsu nieko nematė – sėdėjai pilvuke išdidžiai iškėlus galvą ir savo paslaptį slėpei. Užtai koks džiaugsmas buvo, kai gegužės 3 dieną Cezario operacijos metu anesteziologė pasake: „9,09 jums gimė mergytė“. Buvau nepaprastai laiminga... Vos gimus prinešė man tave pabučiuoti – tokią mažutę, smulkutę... Kai tik baigėsi operacija ir pamačiau Tėvelį, pirmi mano žodžiai buvo – „Ar žinai kas?“. Jis jau žinojo. Žiūrėjome vienas į kitą ir negalėjome sutramdyti šypsenų... Buvome be galo laimingi.
O tu buvai tokia rami, tokia tyli, palyginti su broliu... Žiūrėjome su tėveliu ir atsistebėti negalėjom. Ir tokia mažytė! Tik 3,060 g... (Laurynas svėrė 4,120). Ir ūgis tik 50 cm – tokia mažutė, tokia ramutė mano mergytė!
O tu buvai tokia rami, tokia tyli, palyginti su broliu... Žiūrėjome su tėveliu ir atsistebėti negalėjom. Ir tokia mažytė! Tik 3,060 g... (Laurynas svėrė 4,120). Ir ūgis tik 50 cm – tokia mažutė, tokia ramutė mano mergytė!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą