Norėjau šiandien pasiskųsti, kaip sunku, kai esi prisirišus prie vaikų, ir daug ko turi atsisakyti... Na bet negaliu ;) Matyt, net juodžiausios „depresuchos“ metu liežuvis man neapsiverstų pasakyti, kad man yra blogai ar kad esu nelaiminga. Taip, užknisa sėdėjimas namuose, varo į neviltį milžiniška priklausomybė nuo (tarkim) aplinkybių ;). Bet žinau, kad niekad gyvenime nesigailėsiu nei vienos dienos, kurią dabar galiu praleisti (kaip noriu) su vaikais.
Taip, mano draugų ratas beviltiškai mažas. Taip, mano laisvalaikis – šeima, vaikai ir knygos. Taip... Bet šiandien Laurynui padėjau pasistatyti namą ir jis kažkodėl pasakė, kad aš esu „mūsų išdykėlė“ :))) Na, o Greta šiaip džiaugsmelį teikia... O vakar apskritai netikėtai sau patiems susiorganizavom nuėjimą į teatrą :). Ir nors visiškai to nelaukiau ir nesitikėjau – fantastiškai atsipalaidavau ir pasiilgau vaikų... Vakar ilgai nesinorėjo jų migdyti, nes juk taip gera būti kartu.
Štai ir galvoju, kodėl žmonės taip giliai, taip instinktyviai nori turėti vaikų? Ir kodėl aš taip nesuprantu žmonių (nuoširdžiai nesuprantu), kurie niekada nenorėtų jų turėti? O vakar būdama be vaikų pagalvojau, juk taip nuostabu yra sutikti sau artimą žmogų, tad kokia laimė yra, kai jis gal augti kartu, kai tu gali matyti, kaip jis skleidžiasi, kasdien tobulėja, ir tau belieka užgniaužus kvapą stebėti, kaip skleidžiasi jo asmenybė. Tai yra nuostabu. Buvimas tėvais – tai teisė stebėti ląstelės virtimą pilnaverčiu žmogum. Buvimas tėvu – nuostabi privilegija ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą