Kalėdos

Štai ir atėjo taip ilgai lauktos, išsvajotos apkalbėtos Kalėdos :) O kiek gi teko ilgai laukti!!! Ir snaigių prikarpėm, langus apklijavom, ir eglutės ilgai ieškojom ir visaip visaip juo nuo gruodžio pradžios Laurynas Kalėdų laukė, ir vis klausinėjo ar "jau bus Kalėda".

Ir šventės atėjo. Taip tyliai ramiai... Su nuostabiu namų jaukumu ir žaviais stebuklų ištroškusiais vaikučiais. Labai gražiai atšventėm Kūčias. Pasidalinom visi plotkelėmis, Laurynas taip juokingai mokinos persižegnoti :). Gretulė tik prieš tai apsirgus buvo, bet į vakarą ir ji nurimo... Pasėdejom, pasibuvom, o iš ryto jau ir Kalėdų Senelio pėdsakus aptikom :) O tada jau prasidėjo dovanėlių lietus... Tikrai, pats nuostabiausias laikas metuose vaikams :)

Na, o Kalėdų antrą dieną dovanėlę-staigmenėlę padovanojo mums ir Gretutė - padėjau ją šalia eglutės, o ji tik tūptelėjo ir NUROPOJO prie dovanėlių! Va taip mano mažylė išmoko ropoti.

Gretulės siurprizai

Šiandien Gretulės siurprizų diena. Mat mažulei pagaliau prasikalė dantukas!!! Ilgai lindo, ir iki šiol dar sunkiai matosi, nors jau burnytėje aiškiai užčiuopiamas aštrus „akmenukas“.

O savo kalbiniais sugebėjimais irgi nustebina... Kažkaip, kai yra vyresnis vaikas, tai tik jis ir atrodo didelis, o Greta vis mažutė ir mažutė, bet štai jau pastebėjau, kad į Tėvelį sąmoningai kreipiasi Tėte, o šiandien pamačiusi per televizorių vaikus, sušuko „Lialia!“. Beje, pastebėjau, kad lialia ji kartais pavadina ir Lauryną... Va į mane tik kol kas niekaip nesikreipia ;) Na, bet viskam savas laikas...

Beje, vakar atėjo laikas ir pirmam atsisėdimui ant rožinio puoduko, kurį Gretulė labai sėkmingai iš karto ir pakrikštijo :)

P.S. gal ir nepriklauso nuo Gretos, bet vėlgi, šiandien laikraštyje radau straipsnelį apie arabų gydytojus Lietuvoje, o tarp jų ir apie akušerį-ginekologą, kuris padėjo Gretulei ateiti į pasaulį ;) Pasirodo, šiam kilniam tikslui žmogus atvažiavo net iš tolimosios Jordanijos!

Jau didelis

Na štai mūsų vyras sulaukė to amžiaus, kai pagaliau pranyksta draudimai didžiajai daliai visokiausių žaislų. Ženklas N-3 mums nebebaisus, nes mums jau trys metai!

Šios progos laukėm jau kokį mėnesį, užtat ir atšventėm kaip reikiant ;). Darželyje su draugais pūtėm žvakutes, gavom dovanų medalį, namie valgėm vieną tortą, pūtėm žvakutes, paskui prisikvietėm svečių ir vėl valgėm tortą, vėl pūtėm žvakutes... žodžiu, visko buvo daug: 3 tortai, 3 kart po 3 žvakutes, ir begalė dovanų, sveikinimų ir, svarbiausia, daug daug džiaugsmo vaiko akyse.

Su gimtadieniu, mano mažasis didysis sūnau! Su gimtadieniu, Laurynėli :)

Pirmieji „žodelyčiai“

Gretutė jau pradėjo savotiškai šnekėti! Kūdikišką gugavima pakeitė pirmieji TE-TE, LIA – LIA ir, žinoma, nepamainomasis NE-NE-NE-NE-NE!!!
Kaip pastebėjom, TE-TE ji dažniausiai sako, kai yra kuo nors patenkinta ar susidomėjusi, o štai mieliausiasis NE-NE-NE-NE-NE pasipila, kai ji yra baisiai nepatenkinta (rengiama, kai valoma nosytė, ar šiaip yra suirzus).

Auksinės Lauryno mintys (2)

Kol kas Laurynas dar niekaip neištaria „R“, tad mums su Tėveliu yra padovanojęs ne vieną smagų žodį kasdieniam vartojimui... Pavyzdžiui, viena iš nuostabiausių frazių: „Kokios bleblemos?“

Na argi tai nesuteikia žodžiui „problemos“ jo tikrojo atspalvio? ;)

.........................................................................................

Kartais pasitaiko situacijų, kai tėveliams reikia pasitarti dėl ko nors, ko Laurynui geriau nežinoti (auklėjimo klausimai, svarstymas ar pirkti ledų ir pan...) Dažniausiai tokiu atveju kalbamės rusiškai. Gudravimus vaikas netruko atskleisti – dabar gal ir nesupranta ką kalbam, bet dažnai rimtus svarstymus nutraukia žodeliu „sasibo“ (suprask – spasibo (ru.))

.........................................................................................

Valgėm kartą razinas. Tiksliau, Laurynas valgė :). Išsimurzino iki ausų, limpa visas... Mamytė, žinoma, liepė nueiti nusiprausti. Laurynas sako: "Einam kartu". Aš atsakiau, kad man nereikia, nes aš razinų nevalgiau ir neišsitepiau. Tada Laurynas to paties kreipėsi ir į Tėvelį - "Einam kartu". Tėvelis, irgi pasakė, kad razinų nevalgė, todėl jis švarus ir jam praustis nereikia. Laurynui beliko viena išeitis... Manote, nusiprausti pačiam? Ne, jis atnešė Tėveliui razinų ir liepė valgyti :)... Na, o paskui jau teko vyrams praustis kartu!

Pusė tortuko!

Mano Gretutei pusė metukų! Vakar ta proga „šventiškai“ pasiskiepijom, ir kiek netikėtai mums mažulė iš tiesų padarė šventę – skiepai praėjo be jokių pašalinių reakcijų! Nei aukštos temperatūros, nei skausmų ir sutinimų... Tiesiog didelė šventė :)

Vakar pasisvėrėm, pasimatavom, taigi dabar galim užfiksuoti – 6 mėnesių Gretutė svėrė 7,750 kg, užaugus buvo iki 68 cm. Tai lygiai vienas kilogramas ir 5 centimetrai per 2 mėnesius. O šiaip jau labai smagu mums. Pasodinam mergytę, apkraunam žaislais, o ji su jais šnekasi, dėlioja, graužia... O jau kai brolio iš darželio sulaukia, tai laimingiausia sesulė pasaulyje būna :). Smagu su tais vaikais...

Pasiekimai

Mano mergytė išmoko sėdėti! Vakar pirmą kartą pamačiau, kaip ji gražiai ir tvirtai sėdėdama žaidžia su savo žaisliukais :) Laimingi ir mes ir ji – juk daug smagiau į pasaulį žiūrėti sėdint! Dar vienas mūsų „brandumo“ įrodymas – jau kelias savaites nebenaudojame čiulptuko. Ir mums kuo puikiausiai sekasi! Kai Gretulė ko pyksta, jau galima ją pralinksminti, nušnekinti, arba tiesiog atspėti ko ji nori :)

Laurynas praeitą savaitę buvo gan rimtai apsirgęs... Visą savaitę nėjom į darželį, tad su nerimu laukiu rytojaus – kažin, kaip jam seksis, ar vėl verks paliekamas, ar jau apsipras... Sunku, kai Vyčius grįžta ir pasakoja, kaip vaikas klykia ant viso darželio – „Tėveli, nepalik!!!“... Guodžia tik tai, kad kai jį pasiimi, neatrodo, kad jam būtų buvę blogai, o linksmai pasakoja ką veikęs ir pan... Gal tas verkimas yra visiškai natūralus vaiko liūdesys ir nenoras išsiskirti su tėvais? Pamenu aš (turbūt iki pat paauglystės!) verkdavau, kai tėvai palikdavo mane kaime... Ir ne dėl to, kad man ten būtų buvę blogai – man tiesiog būdavo be galo liūdna, kad jie išvažiuoja...

Na, o didieji ožiukai ir „nenoriu“ atrodo laikinai bus paskelbę paliaubas... Tiesa, kartais užpuola, bet nebe tokiu ištisiniu puolimu kaip prieš porą savaičių... Gal kažkaip išmokom su jais tartis. Bent jau kol kas ;) Tačiau, kad tėveliai per daug nesidžiaugtų ir nesugalvotų atsipūsti, Gretulė irgi jau pradeda demonstruoti charakterį – jei jau užsimanė kažko, ir tai buvo iš jos atimta (žurnalas, servetėlių pakelis ar pan. nevaikiški dalykai), tai jau taip nusivylimą parodo, kad tėveliai laikykitės!!! Smagu ir keista žiūrėti, kaip greitai ji auga, ir kaip greitai elementarius valgymo ir miego poreikius keičia vis didėjantys ir įvairėjantys norai.

NENORIU ir kiti džiaugsmai

Vakar Laurynas dar kartą įrodė, kad jis jau ne šiaip sau kūdikis, o tikras vaikas... maloniai nustebino, pasakęs, kad nori šuniuko :) Štai ir sulaukėm, pamaniau… Na, o paskui dar ir pelytės, ir meškiuko… O dar labai juokingai žiūrėjom knygutę apie spalvas ir jis manęs vis klausinėjo, kokia kur spalva. Kai man pavykdavo (!) atsakyti, sulaukdavau įvertinimo“teisingai“ ir taip žingsniuodavome į kitą puslapį.

Na, dabar apie šiek tiek sudėtingesnius dalykėlius, pavyzdžiui apie uolos tvirtumo žodį NENORIU. Į šias septynias raides sudūžta visi racionalūs paaiškinimai ir prašymai. Ir kaip gi galima kovoti prieš šį iš sielos gelmių kylantį pareiškimą? Štai kad ir šiandien, po didelių pykčių ilgai kalbėjomės apie NENORĄ eiti į darželį... (Taip, pirmoji euforija dėl darželio jau išgaravo!..) Mažylis kantriai klausėsi apie tai, kaip jo tėveliui į darbą irgi nesinori, kad toks jau tas gyvenimas, kad ne visada yra kaip nori, kad kartais reikia... Laurynas palinksėjo galva, bet pridūrė – „aš NENORIU į darželį“. Galite įsivaizduoti kaip pasijuto gyvenimo tiesų aiškintoja mama... Žodelis KODĖL man pasirodė toks mielas ir vietoje!... Na, bet galiausiai Laurynas visai džiaugsmingai (neklauskit kaip ir kodėl, nes nežinau) iškulniavo su tėveliu į savo „darbus“, atidėjęs NENORIU dilemą kitam karteliui... Ruoškitės, tėveliai!!!

Penki mėnesiai

Mano Gretutei jau penki mėnesiai. Ir ką gi mes jau mokame? Neseniai mažutė pademonstravo, kaip sugeba apsiversti nuo pilvo ant nugaros, išmoko kaip reikiant į burną įsikišti ne tik pirštus, bet ir žaisliukus, kuriuos ji (skirtingai nei brolis, kai buvo mažas) labai labai mėgsta. Pradėjo žaisti futbolą ir slėpynių, o porą naktų vaizdavo labai didelę ir naktinėjo, nė kiek nesiruošdama eiti miegoti... Va toks tas gyvenimas, kai tau penkeri mėnesiai :)

Užaugo

Na štai mano Laurynas jau didelis... Jau trečia diena kai mūsų vyras eina į darželį. O svarbiausia, kad jis grįžta iš darželio labai laimingas ir su dideliu džiaugsmu į jį iškeliauja. Bent jau kol kas...

Pirštukai

Atradome naują būdą, kaip nuraminti Gretą, kai ji pradeda zirzti – pasirodo tereikia ją nurengti, ir mergaitė laiminga sau guli ir pirštus graužia, susinervindama nebent tada, kai nepavyksta pasičiupti skaniausio piršto. Beje, apie pirštų graužimą – kažkaip, kad jau vis lyginu savo du unikalius vaikučius, Laurynas beveik nečiulpdavo pirštų, o Greta – nuolat. Užmiega įsikišusi į burną nykštį, nemiegodama graužia iš karto du ar tris... O štai vakar įsigudrino iš pradžių gerti pienuką užkandžiaudama – pageria, pačiulpia nykštį, - vėl pageria, o vakare apskritai, šalia spenelio įsikišo savo nykštį ir užsimanė taip žįsti! Ko gero jai smagiausia būtų, jei iš jos pirštuko pienelis tekėtų... Štai tokia ta mano mergytė.

Auksinės Lauryno mintys

Ateinam į svečius pas promočiutę. Ji sako:
- Sveikas gyvas!
- Aš ne gyvas. - atšauna Laurynas.

.............................................................................................................................

Mūsų Laurynas – tikras „vyturys“. Kai jis eilinį savaitgalio rytą anksti prabudo ir pradėjo mus tempti iš lovos, jam buvo paaiškinta:
- Matai, dar tamsu, reikia miegoti.
Mažylis greitai sureagavo – įjungė šviesą ir pareiškė:
- Jau šviesu!

............................................................................................................................

Jei jau Laurynas sumąstė kažką negero, gali tai pastebėti pagal neįprastą namuose tylą ir ramybę. O jeigu vis dėlto pasiryžti užkirsti jo užmačioms kelią ir sėdi šalia, jis pasako: „Gali išeiti, man nebus liūdna“.

...........................................................................................................................

Na, o Tėvelis kiekvieną rytą turi atlikti tam tikrą ritualą, kad būtų išleistas į darbą. Pradžioj jis turi duoti bučiuką Laurynui, o paskui mažkis prižiūri, kad Tėtukas nepamirštų pabučiuoti Mamytės ir Gretutės. Tik po to tėveliui yra leidžiama keliauti.

............................................................................................................................
P.S. Laukite tęsinio!..

Palyginimui

Tiesiog įdomiam palyginimui –
Laurynas 3 mėnesių (2003 03 14) svėrė 8,600 g. ir buvo 65 cm ūgio.
Greta 4 mėnesių (2005 09 02) svėrė 6,750 g. ir buvo 63 cm ūgio.

O čia pora nuotraukyčių palyginimui, kaip mano vaikai atrodė būdami trijų mėnesių.

Privilegija

Norėjau šiandien pasiskųsti, kaip sunku, kai esi prisirišus prie vaikų, ir daug ko turi atsisakyti... Na bet negaliu ;) Matyt, net juodžiausios „depresuchos“ metu liežuvis man neapsiverstų pasakyti, kad man yra blogai ar kad esu nelaiminga. Taip, užknisa sėdėjimas namuose, varo į neviltį milžiniška priklausomybė nuo (tarkim) aplinkybių ;). Bet žinau, kad niekad gyvenime nesigailėsiu nei vienos dienos, kurią dabar galiu praleisti (kaip noriu) su vaikais.

Taip, mano draugų ratas beviltiškai mažas. Taip, mano laisvalaikis – šeima, vaikai ir knygos. Taip... Bet šiandien Laurynui padėjau pasistatyti namą ir jis kažkodėl pasakė, kad aš esu „mūsų išdykėlė“ :))) Na, o Greta šiaip džiaugsmelį teikia... O vakar apskritai netikėtai sau patiems susiorganizavom nuėjimą į teatrą :). Ir nors visiškai to nelaukiau ir nesitikėjau – fantastiškai atsipalaidavau ir pasiilgau vaikų... Vakar ilgai nesinorėjo jų migdyti, nes juk taip gera būti kartu.

Štai ir galvoju, kodėl žmonės taip giliai, taip instinktyviai nori turėti vaikų? Ir kodėl aš taip nesuprantu žmonių (nuoširdžiai nesuprantu), kurie niekada nenorėtų jų turėti? O vakar būdama be vaikų pagalvojau, juk taip nuostabu yra sutikti sau artimą žmogų, tad kokia laimė yra, kai jis gal augti kartu, kai tu gali matyti, kaip jis skleidžiasi, kasdien tobulėja, ir tau belieka užgniaužus kvapą stebėti, kaip skleidžiasi jo asmenybė. Tai yra nuostabu. Buvimas tėvais – tai teisė stebėti ląstelės virtimą pilnaverčiu žmogum. Buvimas tėvu – nuostabi privilegija ;)

Draugystė

Šiandien norėčiau papasakoti apie nuostabią mano vaikų draugystę. Kažkaip kai laukiausi Gretos, ir netgi gerokai anksčiau, svarstant apie antrąjį vaikelį, visada svarstydavau apie tai, kaip jausis Laurynas, ar užteks abiems vaikams dėmesio, ar jie bus laimingi... Ir štai, vos parvykus su Gretule namo, patys didžiausi mano nerimastavimai pasirodė besą visiškai tušti – Laurynas nei sykio neiškėlė jokios pavydo scenos, nesutiko sesutės priešiškai... Ir dabar tarp vaikų vyksta ne konkurencija, o nuostabiausia vaikiška draugystė. Gretai regis nerūpi niekas kitas taip kaip jos brolis – vakar ji net springo iš juoko žiūrėdama kaip broliukas valosi dantis. Jis visada sugeba ją nuraminti ir netgi pralinksminti. O ir Laurynas, vos išgirdęs, kad nubudo sesė, tuojau pat prisistato ir puola ją šnekinti, su ja žaisti. O paskutines pora dienu vis apsikabina ir sako: „Myliu tave, sese, myliu.“. Mane tai daro nepaprastai laimingą. Ir būčiau be galo laiminga, jei juodu tokie artimi išliktų per visą savo gyvenimą.

Antrasis stebuklas

Iki pat galo nežinojom, ko laukiuosi. Kažkur širdelėj giliai jaučiau, kad gal dukrelė bus, bet visaip save tikinau, kad klystu (bijojau nusivilti). O daktarai kaip tyčia ultragarsu nieko nematė – sėdėjai pilvuke išdidžiai iškėlus galvą ir savo paslaptį slėpei. Užtai koks džiaugsmas buvo, kai gegužės 3 dieną Cezario operacijos metu anesteziologė pasake: „9,09 jums gimė mergytė“. Buvau nepaprastai laiminga... Vos gimus prinešė man tave pabučiuoti – tokią mažutę, smulkutę... Kai tik baigėsi operacija ir pamačiau Tėvelį, pirmi mano žodžiai buvo – „Ar žinai kas?“. Jis jau žinojo. Žiūrėjome vienas į kitą ir negalėjome sutramdyti šypsenų... Buvome be galo laimingi.

O tu buvai tokia rami, tokia tyli, palyginti su broliu... Žiūrėjome su tėveliu ir atsistebėti negalėjom. Ir tokia mažytė! Tik 3,060 g... (Laurynas svėrė 4,120). Ir ūgis tik 50 cm – tokia mažutė, tokia ramutė mano mergytė!

Pirmasis stebuklas

Gimei, Laurynėli, po ilgo daugiau nei 8 valandas trukusio gimdymo, po Cezario operacijos. Didelis gimei. Net daktarai stebėjosi – 58 cm ūgio – tai ne kasdien nutinka. ( o ir greta palatoje gimęs berniukas atrodė geru mėnesiu už tave mažesnis... Taip Gruodžio 6 dieną į pasaulį atėjai tu. Garsus, didelis, triukšmingas berniukas, iš pirmo žvilgsnio nepaprastai panašus į savo Tėvelį.

Dėl tavo vardo buvome apsisprendę dar prieš gimdymą, kai jau žinojome, kad laukiamemės berniuko. Įvairių galvojome, tačiau būtinai norėjome, kad tai būtų šventas vardas. Ir štai istorija, kodėl:

... Kai dar vargom vargelius ieškodami sau ir savo būsimam vaikučiui nuosavo būsto, nusižiūrėjome žavų butelį Jeruzalės mikrorajone, pro kurio langus matėsi bažnyčia, kurioje tavo tėveliai tuokėsi. Tai buvo mūsų svajonių namai... Dar prieš vestuves vaikščiodami į bažnyčią žiūrėjome į čia vykstančias statybas ir svajojome (visiškai netikėdami, kad tai gali išsipildyti) čia apsigyventi. Ir štai kai vargom su visais buto įsigijimo sunkumais, pasižadėjau Dievuliui, kad jei pavyks įsikurti mūsų svajonių bute, duosiu savo vaikeliui šventą vardą. Štai ir išsirinkom tavo vardą iš Visų šventųjų litanijos. Ir man, ir Tėveliui patiko. Blogų Laurynų nepažinojome, tad taip ir apsisprendėme.

Vaikai

Nusprendžiau šį puslapį skirti savo vaikams. Tegul čia ras vietą patys linksmiausi ir brangiausi atsiminimai, kasdieniai mūsų patiriami džiaugsmai bei vargai, nuostabios augimo akimirkos...

Sveiki!

Džiaugiuosi galėdama susikurti savo "blogą". ;)
Tikiuosi, kad jis bus įdomus ne tik man pažaisti, bet ir mano "blogo" lankytojams pasidairyti ir padiskutuoti. Tikiuosi mano "blogas" nebus labai blogas :)